Summa erotica

Nauja filosofo Algio Mickūno (g.1933) knyga, bene pirmoji parašyta lietuviškai. Knygos pavadinimas „Summa erotica“ gali klaidinti, nes nejučiom asocijuojasi su dabartinių medijų forsuojama erotomanija ar net pornografija. Tačiau realus knygos turinys visai kitoks: joje keliamos pamatinės žmogaus egzistencinės problemos, kiek jos susiję su žmogaus kūnu ir kūniškuoju žmogaus sąlyčiu ne tik su kitu žmogumi, bet ir su nežmogiškąja jusline realybe.

    JAV Ohajo universiteto profesorius, mūsų tautietis Algis Mickūnas, pasaulyje gerai žinomas fenomenologas, skaitantis paskaitas beveik visuose garsiausiuose Žemės rutulio universitetuose, šioje knygoje, apibendrindamas didžiulę intelektualinę patirtį ir labai įdomią kultūrologinę medžiagą, erotinį žmogaus gyvenimo matmenį aprašo kaip pirmapradę duotį, lemiančią įvairiausius mūsų gyvenimo, kultūros ir net istorijos aspektus.

„Eroso stichija ir filosofija... Rodos, tai dalykai, skirtingi kaip žemė ir dangus. Juk tradicinis vakarietiškas požiūris, pagrįstas kūno ir dvasios dualizmu, erosą, erotiką linkęs sieti su kūnu ir jo geiduliais, o filosofiją – su dvasia ir kilniais jos polėkiais. Vis dėlto jau Platonas įžvelgė esminį ryšį tarp eroso ir filosofijos, pusdievį Erotą Sokrato lūpomis įvardijęs kaip filosofo provaizdį ir idealą, o pačią filosofiją – kaip aistringą išminties siekį, arba geismą, kylantį tada, kai filosofas suvokia stokojąs išminties.

Vakarietiška eroso samprata paremta įsitikinimu, kad eroso energija, šiaip būdama veikiau kūno nei dvasios energija, gali būti sublimuota ir teikti jėgų filosofinėms būties prasmės paieškoms. Rytuose, antai Indijoje, vyravo visiškai kitoks požiūris į eroso stichiją: užuot siejus jį su kūniško geidulio ir patiriamo kūniško malonumo ciklu, su kūno alkio ir soties ritmais, o vėliau – ir su dvasios alkio ir soties ritmais, erosas buvo suvokiamas kaip nuolatinis pulsuojančios gyvybinės energijos srautas.

Algis Mickūnas veikale Summa erotica kalba ne apie erotiką, o apie filosofiją. Mąstytojas atskleidžia, kad mes, Vakarų pasaulio gyventojai, labiausiai stokojame ne išminties ir būties prasmės įžvalgos, o stichiško būties pilnatvės potyrio…“

                                                                                            (NAGLIS KARDELIS)